2010 m. kovo 25 d., ketvirtadienis

Prabudimas


Todėl sakoma: “Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus”. Efeziečiams5;14
Taigi, brangieji, prabudimas yra ne pasauliui, o bažnyčiai. Dvasinis miegas Biblijoje lyginamas su mirtimi. Kaip dažnai galvojame, kad esame gyvi, kai iš tiesų esame numirę. Kaip mirtis pasireiškia? Visi sutiks, kad mirusieji nieko nejaučia. Taip ir mes - imame nieko nejausti, tiesiog gyvenam ir tiek. Būti gyvu visada pavojinga, nes jauti skausmą, o mirusieji juk nejaučia.
Tačiau, kai ateina prabudimas, pirmiausia atsigauna mūsų pojūčiai - imame jausti save, savo artimą, imame matyti ir girdėti, imame pergyventi Viešpaties artumą ir Jo buvimą. Ir imame suprasti, kad būti gyvu yra tiesiog puiku. Tai ir yra prabudimas. Imi matyti pasaulį kitomis akimis, dažnai žvalgaisi tarsi pirmą kartą viską matydamas.

2010 m. kovo 16 d., antradienis

Apie ugnelę


Laikas bėga greitai. Na, mes kaimiečiai, buvom dideliam mieste poroj bendruomenių. Ir štai ką pastebėjom - ten gali sau vaikščioti ir niekam neužkliūtum ir nebūtum įdomus. Atėjai ir išėjai, toks lietuviškas variantas - bučinys per stiklą. Kartu ten žmonės laukia prabudimo, laukia Šventosios Dvasios, kuri pakeis padėtį iš esmės. Tačiau atvirai kalbant tokios viltys tuščios, nes Dievas įkvepia bažnyčią, o bažnyčia stato. Kitaip sakant žmogus yra bendradarbis. Kas iš to, jei per prabudimą ateis daug žmonių? Jei dabar esantys yra neįdomūs ir nelabai svarbūs, kam jie rūpės tada? Ugnis ledą atšildys, bet atsigerti reikės patiems.
"Jūs žinote, kaip kiekvieną iš jūsų raginome, kalbinome, maldavome, tarsi tėvas savo vaikus",- užrašė apaštalas Paulius tesalonikiečiams.
Žmonės dažnai žavisi, kokie apaštalai buvo degantys dėl Dievo. Išties, apaštalui nebuvo gėda raginti, kalbinti ir net maldauti. Kas buvo apaštalo ugnis? Stebuklai? Tikrai ne. Ugnis buvo tai, kad jis galėjo prieiti ir ėjo prie kiekvieno.